Facebook

Home Praktinė analizė Socialiai atsakingas verslas Lietuvoje Įmonių socialinės atsakomybės sąvokos samprata

forsale2

Įmonių socialinės atsakomybės sąvokos samprata

Sparčiai augant vartojiškumui siekiama jį patenkinti, iš to seka, kad vis daugiau išnaudojama gamtos išteklių, o pašaliniai gamybos produktai išskiriami į aplinką. Visa tai ir dar kiti globalizacijos padariniai turi tiesioginę, kartais ne plika akim pastebimą žalą visuomenei ir aplinkai.

XX a. viduryje pradėta šnekėti apie tai, kaip įmonės galėtų prisidėti prie darnaus vystimosi, dar truputį vėliau atsirado sąvoka įmonių socialinė atsakomybė. Ši sąvoka plačiau pradėta naudoti nuo 1960 metų. Įmonių socialinė atsakomybė ( ĮSA) - tiesioginis vertinys iš anglų kalbos sąvokos corporate social responsibility (dažniausiai vartojamas trumpinys CSR). Paaiškinti šį trijų žodžių junginį sudėtinga, nes tai labai plati ir dažnai įvairių diskusijų sulaukianti tema, o ir sukurti bendrą apibrėžimą yra sudėtinga, nes nėra metodikos siekiant patikrinti ar apibrėžimas yra objektyvus, ar ne. Bet nereiškia, kad ĮSA sąvoka neturi apibrėžimo, net priešingai - apibrėžimų galima rasti labai daug. Apie ĮSA rašo vyriausybės, mokslininkai, žurnalistai ir kiti. Peržvelgsime keletą ĮSA sąvokų skirtinguose kontekstuose.
Kadangi imonių socialinė politika yra susijusi ne tik su įmonių vidiniais klausimais, bet ir visuomeninais, todėl dažniausiai valdžios institucijos kuruoja šią veiklą. ,,Kiekvienoje šalyje, taip ir Lietuvoje, dominuoja savitas supratimas apie tai, kas yra ĮSA. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje įmonės socialinė atsakomybė dažniausiai siejama su darbuotojų teisių puoselėjimu darbo vietoje, lygių ir saugių darbo sąlygų sudarymu, mokymosi visą gyvenimą propagavimu, o taipogi verslo dalyvavime bendruomenės iniciatyvose. Kitose šalyse ĮSA labiau siejama su aplinkosauga ar stambių socialinių iniciatyvų rėmimu. Valdžios institucijos intensyviai skatina ir remia ĮSA veiklą, taip pat pateikia ir savo ĮSA apibrėžimus“.

 

Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad privataus sektoriaus platesni komerciniai interesai reikalauja valdyti šio sektoriaus poveikį visuomenei ir aplinkai plačiausia prasme. Tai sąlygoja būtinumą užmegzti atitinkamą dialogą arba partnerystę su suinteresuotomis grupėmis: darbuotojais, klientais, investuotojais, tiekėjais ir bendruomenėmis. ĮSA tai daugiau nei teisiniai įsipareigojimai, apimantys savanorišką privataus sektoriaus įsitraukimą, atspindintį tam tikro verslo savybes ir prioritetus; daugiau nei sektorių ir vietiniai veiksniai.
Lietuvoje už ĮSA veiklą yra atsakinga Lietuvoje socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ministerijos internetiniame tinklapyje galima rasti ĮSA apibrėžimą: „ĮSA – tai įmonių ideologija, politika bei praktika, atspindinti tokią įmonių elgseną, kai jos į savo veiklą savanoriškai įtraukia socialinius ir aplinkosauginius klausimus bei santykiuose su visais suinteresuotais visuomenės, verslo ir valdžios atstovais vadovaujasi pagarbos žmogui, visuomenei bei gamtai vertybiniais principais“.

Besivystančiose šalyse, tokiose kaip Gana randame apibrežimą ,,ĮSA teikia pastovius pragyvenimo šaltinius. Ji gerbia kultūrų skirtumus ir suranda verslo galimybes, kuriant darbuotojų, bendruomenės ir valdžios gerbuvį Europos komisija ĮSA terminą apibrėžia kaip ,,koncepciją kuomet įmonės savanoriškai integruoja socialinius ir aplinkosauginius veiksnius į verslo praktiką ir savo santykius suinteresuotomis grupėmis.“
Ne visi verslo ideologai, o tuo labiau verslininkai sutinka su ĮSA idėjomis. ĮSA sulaukia geros dozės kritikos. Liberalūs ekonomistai kritikuoja ĮSA ideologiją kaip prieštaraujančią pagrindiniam verslo principui – didinti pelną, o ne gelbėti planetą, tad nereiktų šių dalykų maišyti koncepcijas ir praktiškai jau patvirtintus vadybos metodus. Pavyzdžiui JAV ekonomistas, 1976-ųjų metų Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas, Milton„as Friedman„as (1912) įrodė, jog vienintelė verslui tenkanti socialinė atsakomybė, yra pelno didinimas. Visa kita, jo nuomone, gali privesti prie socializmo. Nepalyginama laisvos rinkos jėga susideda iš jos sugebėjimo efektyviai paskirstyti išteklius ir todėl įmonių vadovai, kurie stengiasi kilniai apsaugoti žmonių gerovę, renkasi klaidingą strategiją, nes tiesiog pamiršta savo svarbiausią funkciją rinkoje - konkuruoti ir laimėti.