Facebook

forsale2

Fantazija

Finkas kalbėdamas apie žaidimą pradeda nuo to, kad vienas iš esminių žmogaus bruožų yra fantazijos turėjimas. O fantazijos raiškos laukas yra žaidimas. Visi žino ją ir jos daugybę išraiškos formų – tai yra pagrindinė žmogiškosios dvasios savybė. [E. Finkas:1988, 359]. Tuo pačiu tai ir idėjinis pavidalas, kokiu mes save norėtume matyti, mūsų pageidautinas aš. Fantazija pasireiškia daugybe būdų, slepiasi bet kokiam mūsų ateities projekte, bet kokiame mūsų ideale, siekiamybėje. Fantazija nulemia tai, kad žmogiškieji poreikiai iš biologinės funkcijos virstų malonumo ir prabangos elementais. Ji egzistuoja bet kokio atradimo metu. Pagaliau ji suteikia galimybę išsivaduoti nuo faktų arba tikrovės, leidžia išsivaduoti iš nepalenkiamo tarnavimo buičiai. (Фантазия  открывает   нам  возможность  освободиться   от  фактичности,   от непреклонного   долженствования   так-бытия,  освободиться  хотя  бы  не   в действительности, а "понарошку", забыть  на время  невзгоды и бежать в более счастливый  мир  грез ) [E. Finkas: 1988,  360].

Fantazija negali iš tikrųjų išvaduoti mūsų iš realaus pasaulio, bet trumpam atveria kitą pasaulį, laikinai tampa sielos opiumu. Kita vertus fantazija suteikia pagrindą galimybės atsiradimui. Tai, kad suvokiam jog kažkas yra galima arba įmanoma yra fantazijos pasekmė, jos dėka egzistuoja galimybės projekcija. Žmogus nuo kūdikystės visais gyvenimo periodais yra tarsi apraizgytas žaidimo tinklo, tačiau žaidimas yra išsilaisvinimas, kurį patiriame, įsitraukę į jį. Žmogus savo prigimtimi, anot E. Finko, yra žaidėjas. Žaisdamas jis patiria malonumą, laimę, kurie realybę pakeičia nerealybe. Žaidimo malonumas apima ir liūdesį bei baimę. Žaidimo malonumas - ne tik malonumas žaidime, bet ir iš žaidimo, malonumas dėl ypatingo realybės ir nerealybės supainiojimo (Игровое удовольствие  --  не только удовольствие в игре,  но и удовольствие от игры, удовольствие  от  особенного  смешения  реальности  и нереальности)  [E. Finkas: 1988, 366].

Gadameris teigia, kad, norint suprasti meno kūrinį, nereikia nieko iš anksto apie jį žinoti. Tam, kad pajustume grožį, turime "susilieti" su kūriniu, pasinerti į fantaziją, atsiriboti nuo to, kas "bus" ar "buvo". Žaidimas mums padeda suvokti meninę tikrovę, "Menininkų natūros yra tą žaidimą įsimylėjusios, nes jis leidžia fantazuoti", teigia H. Hessės "Stiklo karoliukų žaidimo" magistras. Žmogaus vaizduotės dėka paprastas, tikroviškas daiktas tampa kažkuo ypatingu, veikiančiu žmogaus vidinį pasaulį.

Kūrinys atgaivina įvykius, kurių jau nėra. Bet meninis pasaulis nėra tikrovės atvaizdas. Toks "atgaivinimas" – ne praeities prisiminimas, bet čia ir dabar vykstančių įvykių išgyvenimas. Kuo skiriasi atsiminimas nuo atkūrimo? Jeigu atsimindamas žmogus pasilieka kasdieninėje realybėje ir perkelia įvykius iš praeities, tai, atkurdamas kūrinį, priešingai, kasdienę realybę išsklaido, ir pasineria  į fantazijos"žaidimo realybę".  Pavyzdžiui, klausydami muzikos, mes galvojame ne apie muziką, bet pačia muzika, kitaip sakant, mes klausome garsų skambesio. Muziką suvokiame kaip vykstančią dabar, o ne atkūrimiame kažką kas jau buvo.