Facebook

Home Egzistencinė analizė Filosofinė žaidimo samprata

forsale2

Įvadas

Žaidimas atrodo visiems gerai žinomas reiškinys. Tačiau žinoma - dar nėra pažįstama. Tai labai aiškiai patvirtina ir įprastinis žaidimo suvokimas bei aiškinimas, nekeliantis abejonių daugumai žmonių. Kaip tik tai, kas mums atrodo įprasta ir savaime suprantama, dažnai negali būti paaiškinta teoriškai. Filosofijoje žaidimas atrandamas kaip "kelias" į įvairius žmogaus būties aspektus.  Nors "žaidimo" sąvoka sutinkama jau Platono darbuose, vienas iš pirmųjų žaidimo sąvoką filosofiniame kontekste nagrinėjo F. Schilleris. Jis žaidimą nagrinėjo žmogaus laisvės, meno ir kultūros kontekste. Ir nors darbe F. Schillerio idėjos nebus plačiai nagrinėjamos, jos mums svarbios todėl, kad laisvės ir konvencionalumo idėją, taipogi žaidimo ir meno sąsajų, galima įžvelgti beveik visose kitose aptariamose žaidimo teorijose.

Norėdami peržiūrėti įrašą, turite užsiregistruoti.

Terminologiniai sunkumai

Dabartinė angliškojo žodžio reikšmė, kaip ir lietuviškojo žaisti, yra labai plati, ir apima ne tik tai, ką tiesiogiai galima pavadinti žmogiškuoju žaidimu. J. Huizinga taipogi pastebi, kad archaiškose visuomenės žaidimas dar nebuvo suvoktas kaip bendra idėja.

Anglų kalbos žodis play, J. Huizingos nuomone, yra semantiškai labai įdomus. Etimologiškai žodis yra kilęs iš anglo saksiškojo žodžio plega, plegan, kuris kartu reiškė ir greitą judesį, gestą, grojimą muzikiniais instrumentais, taipogi įvairius kūno veiksmus.Seniausia šio žodžio reikšmė buvo laidavimas už ką nors, rizikos prisiėmimas, leidimas būti paveiktam kokios nors rizikos. Paskui atsirado tokios reikšmės kaip įsipareigojimas, saugojimas. Taigi žaidimas išreiškė tai, kas buvo tarsi statoma ant kortos, sudarė pavojų, tam tikrą netikrumą, neužtikrintumą. 

Skaityti daugiau...

Ludus

Mūsų vartojami žodžiai riboja tą idėją, kurią mes norime išreikšti. Pagal J. Huizingą, daugelyje kalbų žodis žaisti yra kilęs iš žodžių, nusakančių greitą judėjimą.

Kitaip nei graikų kalboje, kur žaidimui nusakyti buvo vartojama pakankamai daug žodžių, lotynų kalboje galime rasti tik vieną ludus, nusakantį visą lauką reikšmių. Lotyniškasis jocus, jocari nusako juokavimą, šmaikštavimą, bet nereiškia žaidimo. O žodis ludere gali būti vartojamas nusakant ir žuvų šokinėjimą vandenyje, ir paukščių elgesį ir vandens taškymąsi. Bet šio žodžio etimologija nesusijusi su judėjimu, o greičiau nusako nerimtumą, tam tikrą apsimetimą, gudrybę. Ludus apima ir vaikų žaidimus, ir laisvalaikio praleidimą, varžybas, liturginius ir teatro pasirodymus, taipogi lošimus. Alludo, colludo, illudo – visi nurodo į tam tikrą nerealumo, iliuzijos pasaulį.

Skaityti daugiau...

L. Wittgensteinas

L. Witgenšteinas (Wittgenstein) kalbėdamas apie žaidimo sąvoką nurodo, kad jia apima daugybė elementų, kurie juos jungia, bet kartu padaro labai skirtingus, kad visi žaidimo bruožai yra tarsi „šeimyniniai panašumai“, o visas žaidimų savybes apibūdina taip: „ ... matome sudėtingą vienas kitą užklojančių ir persikryžiuojančių panašumų tinklą...“ [Witgensteinas: 1995, 155].

Skaityti daugiau...

Istorinė apžvalga

Pirmieji bandymai apibrėžti žaidimą kaip tokį randami jau Platono ir Aristotelio filosofijoje. Žaidimas kaip veikla dažniausia būdavo priešinamas darbui, rimtumui, veiklai, kuri savo pobūdžiu yra privaloma. Nuo antikos laikų žaidimas dažnai buvo priskiriamas gyvūnų ir vaikų veiklos sričiai, taigi jis nebuvo labai vertinamas. Pagrindinės sąsajos su žaidimu

Skaityti daugiau...