Facebook

forsale2

Europos Sąjunga

Valstybių, nuo kurių labiausiai priklauso Lietuva, politinė raida bei globalizacijos įtaka (Išoriniai veiksniai)

Šiuo metu Europos Sąjungos politinė galia yra gerokai silpnesnė, palyginus su ūkine, todėl ES raidą šį dešimtmetį labiausiai lems du veiksniai: noras stiprinti ES politinæ sąrangą ir įtaką bei plėtimosi į Rytus sunkumai. Tam tikra prasme ES plėtrą ir jos vidinæ raidą įtakos ir ES santykiai su Rusija, bei pačios Rusijos raida. Jeigu Rusija žengs demokratėjimo ir atviros visuomenės bei rinkos ekonomikos kūrimo keliu, Rusija gali tapti dar viena ekonomine varžove Europos Sąjungai globalioje konkuren- cijoje ir tai skatins Europos Sąjungą ieškoti dar vieningesnio ekonominio veikimo. Jeigu Rusija pa- suks autoritarizmo ir nacionalizmo keliu – tai taps prielaida Europos Sąjungai labiau stiprėti politiniu pagrindu, siekiant apsisaugoti nuo autoritarinės Rusijos keliamų pavojų.

Dėl JAV traukimosi iš Europos bei būtinybės ES stiprinti savo politinæ įtaką pasaulyje politinė ES sąranga artės prie federacijos. ES sudarančių valstybių skirtinga politinė sąranga išliks, išliks ir skir- tingos rinkimų sistemos. Sąjunga turės bendrus pinigus arba tampriai susietas valiutas, vieningą muitų politiką.

 

Bus iš esmės pertvarkomas ES biurokratinis aparatas: didžioji dalis klausimų, susijusių su vieninga rinka, bus sprendžiama daugumos balsais; padidinus atskaitymų nuošimtį, didės Europos Sąjungos biudžetas; tarptautinėje arenoje ryškės ES pastangos stiprinti savo vieningą veikimą; valstybių noras taupyti gynybai skiriamas lėšas skatins bendrų Europos karinių pajėgų plėtrą; sparčiai augs bendrų Europos Policijos pajėgų veiksmingumas, sėkmingai išbandytas Balkanuose ir vis dar nerimstančioje šiaurės Airijoje.

2008 metais, kartu su Europos Parlamento rinkimais, vyks pirmieji tiesioginiai Europos Komisijos Prezidento (nuo šiol vadinamo Europos Sąjungos Prezidentu) rinkimai. Juos laimės A.Merkel, buvusi Vokietijos krikščionių demokratų pirmininkė, tapdama pirmąja moterimi – Europos Sąjungos lydere. Jos pergalæ nulems rinkėjai naujose ES narėse iš Vidurio Europos, prisimindami jos ryšius su Rytų Vokietija.

Tačiau spartus centrinės valdžios stiprinimas iššauks rinkėjų nepasitenkinimą. Tais pačiais metais vykstančius Europos Parlamento rinkimus laimės Europos Liaudies Partija. Dešinieji laimės tiek dėl to, kad Europos rinkėjai jausis pavargæ nuo ilgalaikio socialistų valdymo, tiek ir todėl, kad Europos dešinieji į politinæ areną atneš stiprias kultūrines idėjas, kurios globalizacijos akivaizdoje europiečiams darysis vis svarbesnės. Dešinieji pasisakys už griežtesnį migracijos ribojimą, realią šeimos vertybių apsaugą, švietimo sistemos pertvarkymą. Atskirose Europos valstybėse taip pat valdys dešinieji: pradedant nuo Ch. Aznaro Ispanijoje ir S.Berlusconi Italijoje ir baigiant Vokietija ir Didžiąja Britanija, kurioje 2008 metais baigsis Tony Blair’o era.

Dešiniųjų laimėjimas nors ir pristabdys Europoje tvyrantį antiamerikietiškumą, kurį ypač kursto prancūzai, bet tai nebesustabdys negrįžtamų pokyčių ES ir JAV santykių atšalime. Santykiuose su Rusija vis labiau įsivyraus vokiečių skatinamas pragmatizmas: nekreipiant dėmesio į politines aplinkybes, reikia daryti su Rusija biznį. Sąjungos narėmis taps visos 10 Vidurio Europos šalių – kandidačių bei Malta ir Kipras. Nors apie tai ir bus vengiama viešai kalbėti, ES faktiškai įgyvendins vadinamąją „dviejų greičių“ politiką, nes naujųjų narių ūkio pajėgumas pernelyg skiriasi nuo senbuvių ir bandymas greitai pakelti jų gerovæ kainuotų pernelyg brangiai.

Judėjimui link labiau centralizuotos federacinės valstybės labiausiai trukdys nevienodas valstybių ūkio išsivystymo, gerovės lygis, migracija iš žemesnio pragyvenimo lygio šalių, jų nesugebėjimas įveikti nusikalstamumą ir kontrabandą. Demokratija naujose ES narėse dar negreit taps brandi: jas nuolat krės politiniai ir korupciniai skandalai, dažnai keisis Vyriausybės, nebus stabilių politinių partijų. Tai kels vis didesnį Briuselio biurokratų susierzinimą.

Atskiros valstybės vykdys labiau liberalią, kitos – labiau socialiai orientuotą politiką. Nebus perei- nama prie vieningos mokesčių, socialinės, pensijų politikos. Įsijungus daug ūkiškai silpnesnių valstybių, bendroji ES parama silpnesnėms valstybėms mažės lyginant su pagalba, kurią šiandien gauna Pietų Europos šalys. Į Sąjungą ims belstis Balkanų valstybės, priėmimo atkakliai tebereikalaus Turkija. ūkio ir socialinėje politikoje ES rinksis vadinamąjį „trečiąjį kelią“. Didelis dėmesys bus skiriamas socialinei apsaugai, švietimui, mokslui. Bus vykdoma griežta imigracinė politika. Gyventojams santykinai senstant bei santykinai daugėjant rinkimų teisę turinčių pagyvenusių žmonių, bus stengiamasi kiek galima labiau palaikyti jų gerovę. Tai mažins Europos galimybes varžytis su kitais regionais.

Nepaisant spartesnės naujųjų narių ūkio raidos, Vidutinė Europos ūkio augimo sparta, lyginant su šiaurės Amerikos, Pietryčių Azijos regionais, bus mažesnė. Sparčiausiai plėtosis šiaurės Europos regionas, kuriam didžiausią įtaką turės milžiniška Skandinavijos šalių pažanga plėtojant šiuolaikines informacines ryšių technologijas. ši pažanga sparčiai plis ir į aplinkinį Baltijos regioną.

Nedarbo lygis ES bus pakankamai aukštas, ypač ūkiškai silpnesnėse naujosiose narėse. Svarbiausiomis Europos Sąjungos vertybėmis išliks žmogaus teisės, gerovė, išsilavinimas, toleran- cija tautinėms ir seksualinėms mažumoms, lygios lyčių galimybės. Vis dar mažės tradicinių šeimų, silpnės tautinis savitumas, regionuose toliau augs nevietinių gyventojų dalis, nors šioms tendencijoms bus vis labiau priešinamasi, tai taps vienais iš opiausių klausimų per 2008 m. Europos Parlamento rinkimus.

Bus visaip skatinamas įvairių nevyriausybinių organizacijų vaidmuo, rūpinamasi regionų kultūros paveldu, mažumų kultūra. Nemažės žaliųjų įtaka. Naujose narėse taip pat paplis madingu tapæs antiglobalizacinis judėjimas, karts nuo karto nusiau- biantis vieną ar kitą regiono miestą laukinėmis protesto prieš sparčią šių šalių modernizaciją akcijomis.